Pasaka apie pelytę Simutę
Kartą, viename giliame urve gyveno maža pelytė, vardu Simutė. Gyveno ji su mama Pele ir tėčiu Pelėnu. Simutė buvo labai gera ir draugiška pelytė: mokėjo dalintis sūriu su kitomis pelytėmis, padėdavo mamai rinkti grūdelius, ir net lovytę mokėjo pati pasikloti.
Bet vieną dieną pelytei Simutei kažkas atsitiko:
- Nesiklosiu lovos! – tarė ji ryte.
- Nerinksiu grūdų! – tarė per pietus.
O kai mama pelė pakvietė Simutę praustis:
- Neisiu praustis! – šūktelėjo ji. O tada... parodė mamai LIEŽUVĮ...
- Varge tu mano... - kalbėjo Pelė mama, trindama akeles. – Kas gi atsitiko mūsų Simutei?
Simutė nuleido auseles, atbėgo pas mamą ir ją apkabino.
- Labai tave myliu, mamyte. Aš atsiprašau...
Mama paglostė Simutei galvytę, ausytę ir uodegėlę:
- Ir aš tave myliu, mano mažoji pelyte. Na, dabar jau einame praustis, gerai
- Neisiu praustis! – vėl ausis pastatė pelytė Simutė ir išsprūdo iš mamos glėbio. Ir tada dar kartą parodė mamai LIEŽUVĮ.
Mama pelė pasikasė vieną ausį su savo letenėle ir tarė:
- Žinai, Simute, jeigu labai daug kartų sakysi mamai „NE“, tu gali prisikviesti Neniukų nykštuką, kuris mažas pelyčių širdeles paverčia akmenukais... O tada išsineša į Neniukų šalį. Nejau ir tu nori ten pakliūti?
- Nenoriu! – piktai tarė Simutė.
- Gal verčiau susitaikykim ir keliaukime praustis, o tada skaitysime vakaro pasakėlę, ką manai?
- Nesiprausiu! – dar pikčiau suriko mažoji pelytė.
Netrukus įvyko netikėtas dalykas: viskas aplink ėmė suktis, suktis ir suktis, tada taip pat greitai sustojo, o priešais Simutę stovėjo Neniukų nykštukas, visas juodas, tik batai jo buvo žali.
- Koks čia neniukas mane kvietė? – prakalbo nykštukas.
- Tai aš... Tai yra ne aš. Aš nekviečiau. Aš ne... Tik nenorėjau praustis... – murmėjo pelytė.
- Ak, tai čia tu, pelyte Simute. Girdėjau tave daug kartų priešgyniaujant mamai ir tėčiui. Aš viską girdėjau ir viską skaičiavau. Dabar tu atvykai į Neniukų šalį ir aš tavo širdelę paversiu akmenuku.
- Ne! Aš nenoriu akmenuko... Noriu, kad mano širdelė mylėtų mamytę ir tėvelį. Nenoriu akmenuko...
- Na, juk mama tave įspėjo, kad dažnai priešgyniaudama ir sakydama „ne“, gali mane prisišaukti. Štai aš ir atsiradau.
- Bet aš noriu viską ištaisyti, aš noriu atsiprašyti... – beveik verkė mažoji Simutė.
- Hm, gerai. Jeigu tikrai nori, gali atsiprašyti, bet be to dar turėsi įvykdyti tris pažadus:
1. Visada klausyti mamos ir tėčio, ir nepriešgyniauti.
2. Gražiai paprašyti, jei ko nors nori.
3. Atsiprašius, nebekartoti negražių poelgių.
- Jeigu pažado nesilaikysi – sugrąžinsiu tave atgal į šitą šalį, o tada jau nebeišleisiu, ir širdelė tavo pavirs akmenuku. Ar tikrai pažadi laikytis trijų pažadų?
- Pažadu! Pažadu! Pažadu! – ir Simutė akimirksniu grįžo namo, apkabino mamą ir tėtį, ir nuo tada vėl buvo geroji Simutė, kuri laikėsi duotų pažadų.
